Daugeliui kūdikių ankstyvame amžiuje atsiranda saugūs emociniai prisirišimai prie savo globėjų. Jie rodo sveiką nerimą, kai nėra jų slaugytojo, ir rodo palengvėjimą, kai susitinka.
Tačiau kai kuriems kūdikiams pasireiškia prieraišumo sutrikimai, nes jų globėjai negali patenkinti jų poreikių. Šie kūdikiai negali užmegzti ryšių su savo globėjais ir stengiasi sukurti bet kokį emocinį prisirišimą.
Prisirišimo sutrikimai yra gydomi, tačiau svarbu anksti įsikišti. Negydydami, vaikai su prieraišumo sutrikimais gali patirti nuolatinių problemų per visą savo gyvenimą.
Priedo svarba
Pakartotinė teigiama patirtis su globėju padeda kūdikiams išsiugdyti saugų prisirišimą. Kai suaugęs žmogus į kūdikio šauksmus reaguoja maitindamas, keisdamas ar jaukindamas, kūdikis sužino, kad gali pasitikėti suaugusiuoju, kad jis būtų saugus ir rūpintųsi savo poreikiais.
Tvirtai prisirišę vaikai linkę užmegzti geresnius santykius su kitais ir lengviau spręsti problemas. Jie nori išbandyti naujus dalykus ir savarankiškai tyrinėti, o į stresą reaguoja mažiau.
Nesaugūs priedai
Kūdikiai, patyrę neigiamą ar nenuspėjamą globėjo atsakymą, gali išsiugdyti nesaugų prieraišumo stilių. Jie gali matyti, kad suaugusieji yra nepatikimi ir gali jais lengvai nepasitikėti. Vaikai, turintys nesaugius prisirišimus, gali išvengti žmonių, perdėti baimę ir rodyti pyktį, baimę ir nerimą. Jie gali atsisakyti bendrauti su kitais.
Prisirišimo sutrikimų tipai
Psichikos sutrikimų diagnostiniame ir statistiniame vadove atpažįstami du skirtingi prieraišumo sutrikimai: neuždraustas socialinio įsitraukimo sutrikimas ir reaktyvaus prisirišimo sutrikimas. Šios sąlygos dažnai pripažįstamos per pirmąjį vaiko gimtadienį. Ankstyviausi įspėjamieji ženklai dažnai apima nesugebėjimą klestėti ar nesidomėjimą bendraujant.
Neslopintas socialinio įsitraukimo sutrikimas
Klasikinis nedrausto socialinio įsitraukimo sutrikimo (DSED) požymis yra perdėtas draugiškumas su nepažįstamais žmonėmis. Vaikas gali ieškoti paguodos iš nepažįstamo žmogaus, atsisėsti ant svetimo jo glėbio ir nerodyti jokio nerimo, kai nėra globėjo.
DSED turintys vaikai taip pat mažai domisi ar nori užsiregistruoti pas patikimus suaugusiuosius prieš palikdami saugią vietą ir patekę į keistą ar net grėsmingą situaciją. Vaikai, turintys šią būklę, mažai mėgsta patikimų suaugusiųjų, o ne svetimų žmonių ir gali ieškoti meilės iš nepažįstamų žmonių.
Reaktyvus prisirišimo sutrikimas
Reaktyvus prisirišimo sutrikimas yra kūdikystės ar ankstyvos vaikystės sutrikimas, susijęs su nesugebėjimu ieškoti globėjo paguodos. Vaikas, turintis reaktyvų prisirišimą, gali pasipriešinti fiziniam globėjo komfortui, vengti kontakto su akimis ir būti budrus.
Dauguma vaikų, turinčių reaktyvaus prisirišimo sutrikimą, elgiasi įvairiai. Toks elgesys gali būti irzlumas, atsitraukimas, komforto nebuvimas, nebendravimas su kitais vaikais ir vengimas fizinio prisilietimo.
Prisirišimo sutrikimo simptomai
Požymiai, rodantys, kad vaikui gali būti prieraišumo sutrikimas, yra šie:
- Kitų patyčios ar įskaudinimas
- Itin tvirtas prisirišimas
- Nesugebėjimas šypsotis
- Intensyvūs pykčio pliūpsniai
- Akių kontakto trūkumas
- Svetimų žmonių baimės trūkumas
- Meilės globėjams trūkumas
- Opozicinis elgesys
- Bloga impulsų kontrolė
- Sunaikinantis elgesys
- Žiūrėti, kaip kiti žaidžia, bet atsisako prisijungti
- Pasitraukusios ar besąmoningos nuotaikos
Susijusios sąlygos
Vaikai, turintys prieraišumo sutrikimų, greičiausiai kovoja akademiškai, socialiai, emociškai ir elgesiu. Jiems kyla didesnė teisinių problemų rizika ir paauglystėje. Prieraišumo sutrikimų turinčių vaikų intelekto koeficientas paprastai būna žemesnis, jiems yra didesnė rizika turėti kalbos problemų.
Jie taip pat dažniau turi psichikos sutrikimų. 2013 m. Tyrimas, kurio metu buvo tiriami vaikai su prieraišumo sutrikimais, parodė, kad:
- 52% sirgo ADHD
- 29% sirgo opoziciniu iššaukiančiu sutrikimu
- Elgesio sutrikimų turėjo 29 proc
- 19% sirgo PTSS
- 14% turėjo autizmo spektro sutrikimų
- 14% sirgo specifine fobija
- 1% sirgo tiko sutrikimu
Apskritai, be prieraišumo sutrikimo, 85% vaikų turėjo dar vieną psichinę būklę.
Ryšys su asmenybės sutrikimais suaugus
Vaikai patys neišauga iš prisirišimo sutrikimų. Jų simptomai gali pasislinkti senstant, tačiau negydomi jie greičiausiai ir toliau turės problemų iki pilnametystės, įskaitant sunkumus reguliuodami savo emocijas.
Prisirišimo sutrikimai taip pat gali būti siejami su psichopatiniais bruožais. 2018 m. Atliktas tyrimas parodė, kad vaikai, turintys prieraišumo sutrikimų, dažniau turi bejausmius ir neemocinius bruožus. Nors yra įrodymų, kad jie yra susiję, nėra įrodymų, kad prisirišimo sutrikimai sukelia asmeniui asocialų asmenybės sutrikimą.
Priežastys
Niekas tiksliai nežino, kodėl kai kuriems vaikams pasireiškia prieraišumo sutrikimai, o kitiems toje pačioje aplinkoje gyvenantiems. Tačiau mokslininkai sutaria, kad yra ryšys tarp prieraišumo sutrikimų ir reikšmingo nepriežiūros ar nepritekliaus, pakartotinių pirminių prižiūrėtojų pokyčių ar auginimo institucinėse aplinkose.
Kiti galimi prieraišumo sutrikimų rizikos veiksniai yra šie:
- Piktnaudžiavimas (fizinis, emocinis ar seksualinis)
- Globėjai, turintys silpnus tėvystės įgūdžius
- Tėvų pykčio problemos
- Tėvų nepriežiūra
- Tėvai, turintys psichikos sutrikimų
- Prenatalinis alkoholio ar narkotikų poveikis
Dauguma vaikų, turinčių prieraišumo sutrikimų, patyrė rimtą nepriežiūrą, dažnai patyrė traumą ar dažnai keitė globėjus.
Prisirišimo sutrikimai yra gana reti visoje populiacijoje. Didžiausia rizika yra globojamiems vaikams arba vaikams, kurie buvo hospitalizuoti.
- Vaikai, turėję daug įvairių globos namų auklėtojų
- Vaikai, praleidę laiką vaikų namuose
- Vaikai, patyrę daug trauminių įvykių
- Vaikai, kurie buvo užimti iš pagrindinio prižiūrėtojo, užmezgę sveiką ryšį
Gydymas
Svarbiausias aspektas, padedantis vaikui išsiugdyti saugų prisirišimą, apima stabilią, sveiką aplinką. Vaikas, kuris ir toliau keliasi iš globos namų į globos namus, arba tas, kuris gyvena vaikų namuose, greičiausiai neužmegs sveiko ryšio su globėju.
Net kai vaikas, turintis prieraišumo sutrikimą, apgyvendinamas mylinčiuose namuose su pastoviu globėju, simptomai iš karto neišnyks. Jie linkę atstumti savo globėjus, o elgesio problemos dažnai atstumia aplinkinius. Paprastai jiems reikalingas intensyvus nuolatinis gydymas.
Gydymas paprastai apima:
- Psichoterapija: Prieraišumo sutrikimų psichoterapija orientuota į probleminių sričių nustatymą ir probleminio elgesio mažinimą. Tai galima padaryti asmeniškai su terapeutu, tačiau tai taip pat gali apimti globėjus.
- Socialinių įgūdžių lavinimas: Socialinių įgūdžių ugdymas gali padėti vaikams išmokti geriau bendrauti su kitais mokykloje ir socialinėje aplinkoje. Vaikai gali praktikuoti šiuos įgūdžius su savo terapeutu ir globėjais, kad padėtų įgyti pasitikėjimo ir patirties.
- Šeimos terapija: Šeimos terapija gali padėti vaikams, globėjams ir kitiems šeimos nariams išmokti naujų būdų bendrauti ir reaguoti.
Psichikos sveikatos gydymas, kuriame dalyvauja globėjai, gali padėti vaikams išmokti kurti saugesnius prisirišimus. Taip pat reikėtų gydyti gretutines ligas.
Žodis iš „Wellwell“
Jei pastebite požymių, kad jūsų vaikui gali būti prieraišumo sutrikimas, pasitarkite su vaiko gydytoju dėl vaiko psichinės sveikatos specialisto įvertinimo, diagnozės ar siuntimo. Kuo ankstesnė intervencija, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas patirs gerą rezultatą.
Kitas žingsnis, kurį galite atlikti, kad padėtumėte vaikui, turinčiam prisirišimo problemų, yra vaikų auklėjimo klasės lankymas. Vaikams, turintiems prieraišumo problemų, reikia skirti ypatingą dėmesį. Sužinoję, kaip tinkamai reaguoti, vaikas gali padėti užmegzti sveikesnį ir saugesnį ryšį su globėjais.
