Kai anūko tėvai piktnaudžiauja narkotikais ar alkoholiu, seneliai atsiduria baisioje padėtyje. Žinoma, pirmas senelių instinktas yra bandymas susitvarkyti, tačiau piktnaudžiavimas narkotikais gali būti neišsprendžiama problema. Dažnai seneliai turi susitaikyti su viskuo, kas įmanoma dėl savo anūkų, tačiau net ir toks elgesys kelia pavojų.
Ar piktnaudžiavimas narkotikais yra prievarta prieš vaikus?
Anūkus mylintys seneliai mano, kad jie nusipelno tėvų, kurie nepiktnaudžiauja narkotikais ar alkoholiu, ir tai yra tiesa. Visi vaikai nusipelno tėvų, kurie yra visiškai už juos. Tačiau tėvai nėra tobuli ir gali kovoti su įvairiais klausimais. Tėvų narkotikų vartojimo sutrikimas vargu ar bus vertinamas kaip prievarta prieš vaikus, nebent vaikas bus sužeistas ar užleistas. Tai ypač aktualu, kai šeimoje yra dar vienas tėvas, kuris užtikrina, kad vaikai gautų tinkamą priežiūrą, arba kai tėvų piktnaudžiavimas narkotikais nevyksta, kai jis ar ji yra atsakingi už vaikus.
Tyrimai rodo, kad tėvai, turintys narkotinių medžiagų vartojimo sutrikimų, yra tris kartus labiau linkę fiziškai ar seksualiai išnaudoti savo vaikus nei tėvai, kurie nepiktnaudžiauja narkotikais.
Pagrindiniai žingsniai seneliams
Kai kurie žingsniai, kuriuos gali atlikti seneliai, yra akivaizdūs. Jie gali įsitikinti, kad anūkai žino, kad jų gyvenime yra žmonių, su kuriais galėtų kalbėtis apie tai, ką išgyvena. Įsitikinkite, kad jie žino, jog yra žmonių, kurie juos myli, ir pamatys, kad jais rūpinamasi. Jie gali puoselėti savo santykius su anūkais, kad jei kada nors tektų perimti jų priežiūrą, vaikai nepajustų, jog jie yra atiduoti svetimiems žmonėms. Jie gali sukurti anūkams galimybes būti su šeima, susipažinti su tetomis, dėdėmis ir pusbroliais. Tie šeimos nariai taip pat dažnai įsitraukia į šeimos krizę.
Ko nedaryti
Nurodyti tėvų klaidas retai būna produktyvu. Net vaikai, žinantys, kad tėvai turi piktnaudžiavimo narkotikais problemą, nori kuo geriau tikėti savo tėvais. Išgirdus senelę žodžiu užsipuolant tėvus, greičiausiai kils problemų senelių ir anūkų santykiuose. Be to, tėvai gali greitai nutraukti senelius, kurie, kaip manoma, dirba prieš juos. Esminis dalykas, kurį privalo padaryti seneliai, yra išsaugoti ryšį su savo anūkais.
Kartais seneliai stengiasi išlikti tylūs, manydami, kad jie turi laikytis pozicijos, kai tėvai elgiasi neprotingai ir destruktyviai. Elgiantis kitaip jaučiasi neautentiški ir neteisingi. Tačiau kalbėjimas apie narkotikų ar alkoholio įprotį retai ką pakeičia. Jei tik tai būtų taip lengva! Buvimas tyloje nėra jų elgesio pritarimas.
Tačiau jei anūkai iškelia šią problemą, seneliai gali pasinaudoti atidarymu ir aptarti piktnaudžiavimo narkotikais pavojų tinkamu amžiumi. Vis dėlto geriausia susilaikyti nuo kaltės.
Piktnaudžiavimo medžiagomis poveikis kasdienybei
Tėvų piktnaudžiavimas narkotikais gali turėti platų poveikį šeimoms. Dažnai tai turi ekonominių pasekmių, nes tėvams gali kilti sunkumų užimti darbą arba praleisti darbą. Kartais vaikams suteikiama pagrindinė priežiūra, tačiau jie negauna pagalbos atliekant namų darbus, atliekant sveikatos priežiūros įpročius, prižiūrint daiktus ar kitus neesminius, bet svarbius dalykus.
Ekonominių kovų atveju seneliai patenka į nelaimingą padėtį. Jei jie lengvai įsitraukia į ekonominę pagalbą, jie gali įgalinti tėvų įprotį, leisdami jiems išleisti dar daugiau pinigų alkoholiui ar narkotikams. Įprastos senelių klaidos, kurias kartais daro seneliai su suaugusiais vaikais, gali turėti didesnę įtaką, kai vaizduojamas piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis. Apskritai, geriausia, jei seneliai gelbės tėvus tik tada, kai to nepadarys, turės tiesioginį ir žalingą poveikį anūkams.
Ribos yra svarbios
Net kai tėvai kovoja su narkotikų vartojimo sutrikimais, jie dažnai save laiko mylinčiais tėvais ir nori atlikti tėvų vaidmenį. Taigi seneliams svarbu neperžengti ribų. Senelis, bijantis, kad, pavyzdžiui, nėra pinigų mokykliniams drabužiams, gali pasiūlyti anūkus nuvežti apsipirkti ir netgi įtraukti tėvą į ekskursiją. Tai yra kur kas geresnis sprendimas nei tik pirkti drabužius vaikams, nepaklausus tėvų ar neleidžiant jiems įnešti savo indėlio.
Emocinis poveikis
Vaikai, kurių tėvai piktnaudžiauja narkotikais ar alkoholiu, gali patirti įvairų emocinį poveikį. Tai apima:
- Ambivalencija: Vaikai paprastai myli savo tėvus, net jei jiems gali nepatikti alkoholio ar narkotikų elgesys.
- Sumišimas: Narkomanus vartojantys vaikai niekada nežino, ko tikėtis, nes jie niekada nežino, kada tėvai bus paveikti.
- Trūksta pasitikėjimo: Kadangi alkoholikai ir piktnaudžiavę narkotikais dažnai žada ir nesugeba pristatyti, vaikai kartais užauga jausdami, kad negali niekuo pasitikėti.
- Kaltė: Piktnaudžiavę medžiagomis dažnai savo elgesiu kaltina kitus šeimos narius. Natūralu, kad vaikai stebisi, ar jie kalti, net jei jie nėra įvardyti.
- Gėda: Kadangi natūralu susitapatinti su šeimos nariais, vaikai gali prisiimti gėdą dėl priklausomybės.
- Nerimauti: Kai vaikai pasiekia tam tikrą amžių, jie supranta, kad piktnaudžiavimas narkotikais turi pasekmes, įskaitant nelaimingus atsitikimus ir įsibėgėjimą pagal įstatymus. Jie gali nerimauti, kad jų tėvai bus įkalinti arba mirs. Jie taip pat gali žinoti, kad smurtautojai kartais praranda savo tėvų teises ir gali nerimauti praradę savo šeimą.
Statistika taip pat rodo, kad piktnaudžiaujančių narkotikais vaikams kyla didesnė rizika patiems susirgti narkotikų vartojimo sutrikimais dėl genetinių ir aplinkos veiksnių. Vis dėlto mylinčių senelių buvimas gali būti teigiama jėga, trukdanti kartoti ciklą.
Psichosocialiniai efektai
Piktnaudžiavimas medžiagomis šeimoje taip pat turi įtakos vaiko psichologiniam ir socialiniam veikimui. Vaikai jaučiasi kalti arba jaučia, kad turi stengtis susitvarkyti. Kai vaikai taip reaguoja, jie dažnai jaučia didelį spaudimą. Jie gali pajusti, kad turi būti visais atžvilgiais tobuli. Seneliai gali padėti pasinaudodami bet kokia proga pabrėžti, kad padėtis nėra jų kaltė ir kad jie neturi galių ją išspręsti. Jie gali paskatinti savo anūkus daryti viską, kas įmanoma, tačiau pranešti jiems, kad taip pat gerai kartais netvarkyti.
Kitu metu vaikai neveikia ar vaidina. Seneliams tai sunkiau įveikiamas sindromas. Jie gali bandyti atitolinti akademinius sunkumus. Yra daug būdų, kaip seneliai gali palaikyti savo anūkus mokykloje. Vis dėlto tikrai problemų turinčiam vaikui reikės konsultacijos ar terapijos. Seneliai kartais gali priversti tėvus sutikti su tokiomis priemonėmis, jei jie susieja vaiko elgesį su tėvų piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis.
Vaikai, kurių tėvai piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais, dažnai nenori parvežti draugų namo. Šis nenoras gali turėti įtakos jų socialinei raidai. Seneliai gali padėti, kartais įtraukdami anūkų draugus į išvykas ir apsilankymus. Tačiau tai yra praktika, kurią reikia plėtoti anksti. Jei seneliai neįtraukia draugų, kai jų vaikaičiai yra maži, vargu ar pavyks, kai jie bandys įtraukti dvylikos ar paauglių anūkų draugus. Taip, daugelis senelių norėtų turėti visus savo anūkus, o ne dalytis laiku su draugais. Vis dėlto, kas yra geriausia anūkams, turėtų būti kontroliuojantis veiksnys.
Piktnaudžiavimo ar nepriežiūros atveju
Nors tėvų piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis savaime nėra kvalifikuojamas kaip prievarta prieš vaikus, piktnaudžiavimas gali įvykti, kai tėvai patiria įtaką. Vaikai taip pat gali patirti nepriežiūrą, paprastai apibūdinamą kaip nesugebėjimas aprūpinti maistu, apranga, pastoge ar medicinine priežiūra. Nepriežiūra gali įvykti ir tada, kai tėvai nesugeba apsaugoti vaikų nuo rizikos.
Seneliai, žinantys, kad anūkai yra skriaudžiami ar apleisti, yra teisiškai ir moraliai įpareigoti pranešti apie situaciją, net jei dėl to kaltas paties senelio vaikas. Tačiau kartais seneliai nėra tikri, ar situacija iš tikrųjų kvalifikuojama kaip prievarta ar nepriežiūra. Kiekvienoje valstybėje yra piktnaudžiavimo karštoji linija, o tie, kurie naudojasi telefono linijomis, dažnai gali pasiūlyti paaiškinimų. Kartais ataskaitas galima pateikti ir internetu.
Nors ataskaitas galima pateikti anonimiškai, geriausia, kai skambinantieji pateikia savo vardus ir kontaktinę informaciją, kad jų būtų paprašyta pateikti papildomos informacijos ar patikrinti. Asmens tapatybė gali būti konfidenciali.
Tuo atveju, jei vaikai turi būti pašalinti iš namų, dauguma senelių norės susisiekti, kad jie galėtų dalyvauti priimant sprendimus dėl priežiūros. Tiesą sakant, 2008 m. Aktas užtikrina, kad seneliai turėtų tokią teisę. Daugelis senelių, atsidūrusių šioje situacijoje, galų gale augina anūkus - arba oficialiais globėjais, arba neoficialiomis globos įstaigomis.
Žinoma, seneliai, pranešę apie skriaudą, rizikuoja būti atplėšti nuo anūkų, ypač jei agentūra nusprendžia, kad vaikams nėra pavojaus. Net jei pranešimas yra anonimiškas ar konfidencialus, tėvai gali teisingai išvesti pranešėjo tapatybę. Be to, tėvai kartais tiesiog atsisako kontakto su bet kokiomis šalimis. Jie gali net judėti, kad išvengtų kontakto su apsaugos tarnybomis. Vis dėlto, jei anūkams iš tiesų gresia pavojus, seneliams nėra kito pasirinkimo.
Seneliai ir rūpinimasis savimi
Kai anūkams yra bloga padėtis, kenčia ir seneliai. Kai anūkai gyvena su tuo, kuris piktnaudžiauja narkotikais, seneliai gali pajusti, kad tai yra jų kaltė. Jei asmuo yra savas vaikas, jis gali kažkaip jaustis atsakingas. Jei piktnaudžiaujantis narkotikais asmuo yra sutuoktinis, jie gali manyti, kad jie turėjo priešintis santykiams.
Tiesa ta, kad asmenys patys atsako už savo sprendimus. Antras atspėjimas kiekvienam tėvų sprendimui yra neproduktyvus ir sukels tik papildomų problemų.
Viena iš geriausių senelių, susiduriančių su šeimos nariu, kuris piktnaudžiauja narkotikais, strategija yra gyventi kuo geresnį gyvenimą. Fiziškai ir emociškai rūpindamiesi savimi, seneliai savo anūkams pasiūlys teigiamų pavyzdžių. Jie perteiks, kad gyvenimas yra pilnas galimybių. Jie fiziškai ir emociškai galės pasiūlyti anūkams saugią vietą, kai to labai reikia.
